ap

ap- praef. DŽ I. su veiksmažodžiais ir veiksmažodiniais daiktavardžiais žymi: 1. veiksmo kryptį aplink kokį daiktą: apeĩti, apvažiúoti, apnèšti, apsiaũsti; apkam̃šymas. 2. veiksmą, apimantį daugelį objektų: apšérti, apkabinė́ti, apdalìnti, apsigìrti; apródymas. 3. veiksmą, skiriamą kuriam nors asmeniui ar daiktui: apdainúoti, apgailė́ti, apdū́sauti; apkalbė́jimas. 4. veiksmo mažybę: apardýti, apgadìnti, apgýdyti, aptìlti; apilsìmas. 5. pralenkimą, nugalėjimą kito: apválgyti, apė́sti, apgérti, apšnekė́ti; apjojìmas. 6. nevykusio rezultato veiksmą: apsver̃ti, apskaičiúoti, apšérti, apgìrdyti, apsiė́sti; apsirijìmas, apsipirkìmas. 7. veiksmo galo reikšmę: apkur̃sti, apãkinti; apskundìmas. II. su daiktavardžiais žymi: 1. konkretų daiktą, kaip veiksmo aplink ką nors padarinį: aprangà, apsiaũstas, ãpavas, apklõtas, ãpkasas, ãpmušalas. 2. abstrakčias sąvokas, susijusias su kokiu nors veiksmu: apsaugà, apklausà, apdailà, apdraudà, apraiškà, apimtìs, apgultìs. 3. vietą ar daiktą aplinkui ką nors: apausỹs, ãpkaimė, apkaklė̃. 4. apytikrį laiką: apaušrỹs, aptamsiaĩ, aptemỹs. 5. asmenį, turintį nedidelį kiekį kurios nors ypatybės: apožỹs, apmelagỹs, apvelnỹs. III. su būdvardžiais žymi: 1. turėjimą ypatybių, susijusių su orientacija: apdairùs, apžvalgùs, apžiūrùs. 2. kai kuriose tarmėse turėjimą dalinių, nepilnų ypatybių: apdailỹs, apgerỹs, apgirtỹs, apkietỹs, apkurtỹs. IV. su veiksmažodžiais, daiktavardžiais, būdvardžiais, prieveiksmiais, prielinksniais, gaunančiais įvairias reikšmes: apgáuti, apdúoti, apléisti, aptìkti; apgáulė, ãpeigos, ãpmaudas; ãpskritas, apkūnùs; apčiúopom, apgraibomìs; apliñkui, apsukuĩ.